Kvėpavimas ir gurkšnis
by Ph. D. Remigijus Venckus
Virtuali fotografijų paroda
2020.11.28 – 2021.01.09
Breathing and a Sip
by Ph. D. Remigijus Venckus
Virtual photography exhibition
28.11.2020 – 09.01.2021
Koncepcija
Apie fotografijų ciklą „Kvėpavimas“. Visuomet maniau, kad keliavimas kalnais yra pavojingas ir tikrai man neskirtas užsiėmimas. Tikriausiai dėl šios priežasties iki trisdešimtojo gimtadienio aš niekada nesilankiau kalnuose ir po juos nevaikštinėjau. Šiandien galiu drąsiai teigti, kad kalnai manęs laukė iki to laiko, kol 2013 m. aš apsilankiau Slovakijoje. Pasiekęs Aukštųjų Tatrų viršukalnes suvokiau, kad dangų remiančios uolienos – tai lyg mūsų planetos sukurti šedevrai. Nuo pat pirmosios kelionės aš vis trokštu aplankyti vietoves, kuriose man dar nėra tekę įžengti. Trokštu, kad mano kojos liestų nepažintą žemę, galėčiau įkvėpti giliau nei kasdienėje aplinkoje ir jausti plaučiais varinėjamą orą.
2018 m. lankiausi Gruzijos kalnų urvuose. Patekęs į vidų iš karto patyriau kvėpavimo sulėtėjimą, kurį lydėjo garsą išbarstantis aidas. Buvau lyg žmogus pamažu atrandantis save dar nepažintoje galaktikoje. Berods akimirksniu išnyko laikas ir erdvė, o įprastas erdvėlaikio žymėjimas tapo bereikšmiu procesu. Supratau, kad esu nė kiek neypatingas, mano darbas neturi prasmės, mano mama stovinti už manęs taip pat tąkart tapo nė kiek nesvarbi. Argumentais besispjaudantis vidinis balsas blaškėsi ir bandė atrasti bet kokį daiktų tvarkos paaiškinimą. Žmogiškoji logika visiškai neaktuali, buvimo svarba atrodė priklausė tik nuo gamtos ir nuo Dievo… o gal nuo Dievo įsikūnijusio gamtoje?… Tą kartą mūsų gyvenimai visatos akivaizdoje atsivėrė esą trunkantys tik kelias milisekundes.
Gamtos akistata man leidžia suvokti tai, kad mano gyvenimą supanti aplinka yra trumpalaikė, neįžvelgiama ir net neapčiuopiama; vienu metu pozityvios emocijos manyje tiesiog šoka, o vidinis balsas mane ramina. Aštriems gyvenimo triukšmams pasitraukus iš mano juslių lauko tapau ne tik ramus, bet ir abejingas svarstymams apie tai ko turiu tikėtis iš savo gyvenimo ir į nugarą alsuojančios ateities. Aš save aptikau sustojusiame laike ir gilaus kvėpavimo malonume. Mano laimė atsivėrė esanti paprasta ir artima tai laimiai, kurią patiria budistų vienuoliai…
2018 m. keliaudamas Juodkalnijoje kanjonu stebėjau besikeičiantį kraštovaizdį. Išlipęs iš autobuso regėjau kaip kanjono fone didelė transporto priemonė akimirksniu tapo labai maža. Mačiau mamos nustebusias akis ir girdėjau jos šauksmą, raginantį greičiau fotografuoti kraštovaizdį ir kiek įmanoma daugiau atvaizdų pargabenti namo. Dar niekados nemačiau jos (mamos) tokios laimingos… Nepaprastos laimės jausmas mus aplankė ne tik tuo metu kai patyrėme akistatą su gamtos grožiu, bet ir susitikome su savo vidine visata…
Visą savo menininko – fotografo karjerą aš ieškau ir siekiu išrasti nuosavą meninę kalbą. Aš vis dar bandau pabėgti nuo įprastų kelioninių vaizdų ir nekurti pažodinės iliustracijos. Kiekvienas nusigręžimas nuo paprasto ir lengvai suvokiamo atvaizdo link abstrakcijos yra gana didelis iššūkis. Šis kūrybinis gestas – tai specifinis realybės paviršiaus skrodimas, leidžiantis atskleisti daiktų tvarką, parodyti jų mechanikos grožį ir atrasti save naujuose atvaizduose, kuriais ir noriu su jumis pasidalinti…
Apie fotografijų ciklą „Gurkšnis“. Jau ne vienerius metus domiuosi žmogaus pojūčiais, kuriuos bandau perteikti savo daromose nuotraukose. Pojūčių specifika atskleidžia, kad fotoaparatas, juosta, taikomoji kompiuterinė programinė įranga nėra tobulos raiškos priemonės. Statiškas atvaizdas nepajėgia objektyviai atskleisti daugiasluoksnės tikrovės ir jos nuolatinės kaitos, kurią jaučia kiekvienas iš mūsų.
Nors fotografijos technologijos yra dažnai naudojamos realybės analizei atlikti, tačiau negali garantuoti, kad jos atvaizdai apnuogina tai, kas egzistuoja objektyviai. Tad nuotraukų kūrimas tik sužadina mano vaizduotę, provokuoja mastyti neįprasta kryptimi, verčia metaforiškai atskleisti pojūčius, susijusius su kvėpavimu, regėjimu ir lytėjimu.
Viena vertus, fotografija leidžia mums tiesiog užfiksuoti tam tikra prasme keistą, iš anksto nesuplanuoto realybės efekto įsivaizdavimą, kita vertus, fotografijoje realybė nutolsta nuo mūsų suvokimo. Nuotraukose iškyla ženklai, leidžiantys mums suvokti, kad pasaulyje esti kažkas netvaru ir nesąmoninga, bet esmiškai būtina. Tikrovės nesutaptys man labai įdomios.
Vaizdų fiksavimo ir redagavimo procesus dažnai įvardiju kaip žmogaus susitikimo su asmeniniais prisiminimais priemonę. Kuriant suaktyvėja žvilgsnio, klausos, kvapo atsiminimai. Fotografuodamas aš noriu mąstyti apie pirmuosius kadaise sąmoningai patirtus oro ir vandens gurkšnius. Šiuo atveju mano kuriamas menas yra improvizuojamas klausimas apie tobulus žmogaus pojūčius, kurie vaizduojami netobuluose ir sukonstruotuose (o gal suklastotose) fotogeniškojo pasaulio atvaizduose.
2020 metų pradžioje pradėtas kurti fotografijų ciklas „Gurkšnis” gali būti suprantamamas kaip meninis tyrimas ar kaip vizualinė gurkšnio kaip fenomeno improvizacija. Kurdamas klausiu ne tik savęs, bet ir žiūrovų: kaip galime suprasti pirmąjį patirtą oro gurkšnį ar netikėtą gryno, anksčiau neišbandyto šalto vandens gurkštelėjimą? Koks yra sūraus begalinio ir neišsenkančio vandenyno skonis?
Užklausianti pojūčius fotografija, leidžia ne tiksliai prikelti iš atminties, bet ir vizualiai improvizuoti pirmąjį įspūdį, kuris mus aplanko netikėtai ir iš anksto niekaip nėra žinomas. Gurkštelėti to, kas nežinoma, ne tik jaudina, bet net ir yra pavojinga. Gyvenimo gurkšnis yra toks pat, kaip ir mirties gurkšnis. Gamtos gurkšnis, jei tik jį suvokiame be jokio išankstinio nusistatymo, yra toks pat nuostabus kaip ir gili vidinio pasaulio savianalizė. Pirmasis gurkšnis gali leisti mums pasijusti atgimusiais. Pirmasis gurkšnis atveria mūsų sąmonę naujiems dialogams.
Mastymas apie gurkšnį kaip fenomeną yra svaiginantis procesas, kurį papildo tobulo atvaizdo, nepaklūstančio kalbos diktatui, paieškos. Šiandien kviečiu žiūrovus susitikti su vaizdais, juos stebėti be jokių išankstinių taisyklių, kylančių iš kalbos ir komunikacijos lauko, kuriame galia grindžiama vien tik garsine ar grafine išraiška.
Apie autorių
Prof. dr. Remigijus Venckus yra medijų meno ir kultūros tyrinėtojas, medijų menininkas. 2014 metais Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos kultūros tyrimų institute apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Šiuo metu Venckus yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius. Anksčiau dėstė Vytauto Didžiojo, Vilniaus, Kazimiero Simonavičiaus, Šiaulių universitetuose ir Vilniaus dailės akademijoje. Yra 18-os mokslo straipsnių, 5-jų mokslo pranešimų, skaitytų tarptautinėse ir 20-ies – respublikinėse mokslo konferencijose autorius.
Venckus kuria fotografijos meną tema – atmintis, laikas ir individuali patirtis bei vyriško kūno ir seksualumo interpretacijos. 2010 metais atstovavo Lietuvai tarptautinėje erotinio vizualiojo meno parodoje Lenkijoje. Surengė 50 autorinių parodų Lietuvoje ir 4 užsienyje.
Lietuvoje Venckus yra žinomas kaip medijų kultūros ir meno kritikas, recenzuojantis šiuolaikinio meno parodas ir rašantis apie tapybą, fotografiją ir medijas. Jo recenzijose pristatomos parodos, vykstančios ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, JAV ir kitose šalyse. Venckus yra 358 kritinių straipsnių apie meną ir kultūrą autorius.
Conception
On photography cycle ‘Breathing’. Until my 28 birthday I never walked in the mountains as I was wondering that it might be dangerous for me. Now, I understand that mountains had waited for me till my first trip to Slovakia in 2013. After climbing the Tatr peaks I changed my mind and understood that the peaks are an amazing masterpiece of the Earth. Right now, I wish to feel a mount ground where I have never been before; I wish to have deeper breaths and feel my lungs moving.
In 2018 I went to Georgia and walked in the caves of mountains. When I got inside, I breathed slowly and deeply, I listened to an echo and felt myself as a man finding himself in an undiscovered galaxy. I understood that time and space had disappeared; they had not been highlighted by the people all the time: I am not important, my job is not important, my mother standing behind me is not important either. A human’s reasonable voice was unsuccessfully trying to find an explanation for the order of things. A human’s logic was not relevant at the moment, the importance of Being seemed to belong to the nature and the God… or the God embodied in the nature. Our lives seemed just a millisecond in the eyes of Universe.
To be face-to-face with nature provoked me to understand how temporary, microscopical and even ephemeral everything seems to be. Some positive feelings were dancing and inner voices were calming me. I had never met such a beautiful and miraculous piece of nature. My life’s sharp noises just got out at the moment and I had no any idea what to expect from life in the future. I found myself in the time which had just stopped to enable me to enjoy deeper breaths. My happiness seemed simple and similar to a buddhist monk’s.
In 2018, I drove through the Canyon of Montenegro and I saw how the landscape was changing during the trip. When I went out of the bus and turned back, I saw the huge buss become so small against the Canyon. I saw my mother’s fascinated eyes and heard her demanding voice: ‘Where is your camera? Why aren’t you shooting anything? Capture as much as you can and take them home!’ I had never seen my mother so happy… The extraordinary happiness had arrived at the time when we were standing to face the beauty of nature as a witness of some kind of our inner Universe…
In all my photographer’s career I have been searching and inventing different ways of artistic expression. I keep trying to go out of a simple mountain’s image not to be an illustrative artist. Any turn from an easily understandable view to an abstraction is a biggest challenge to me. This creative gesture is an action of the reality surface parring: I was doing my best to disclose the order of things, show the beauty of its mechanics and discover myself within new images, which I would like to share with everyone…
On photography cycle ‘A Sip’. For the last few years, I have become more and more interested in a human’s senses to express them in photography. The more photos I take, the more I understand that camera, film and computer software are not perfect tools, as the images cannot objectively reveal the many–layered reality and its evolution.
Photo-technologies are used for the analysis of reality, but it doesn’t guarantee the truth perceived through images. The process of creating photos stimulates my imagination and provokes me to disclose the personal experiences of smell, breath, gaze and some tactile feelings of the material world surfaces.
On the one hand, photography enables us just to keep a strange feeling of the previously non-coordinated reality effect, on the other hand, at the same time, the reality flows away from our perception. It also shows signs which disclose the hypothesis of the world’s non-captured, non-consciousness essence. For me it has become the best part of photographic and photogenic images I have fallen in love with…
I identify the processes of taking and editing images as a decisive step in a human’s meeting with one’s personal memories and remembrances of touch, gaze, hearing, smell… I just want to remember and think about a breath of air and the first sip of water. My art is an improvised question about perfect human senses, which are depicted in the imperfect and constructed images of the photogenic world.
The first photo cycle started at 2020, is ‘A Sip’. It could be understood as an artistic research or visual improvisation on a sip phenomenon in general. I am just questioning myself and my viewers: How can we understand the feeling of the first breath of air, or the fist pure water sip we have never tried before? What is the taste of the salt water from the endless and non-pronounceable ocean?…
I may be starting a new cycle as a way of provoking my imagination which leads me to reproduce or visualise the first impression of something fresh, new and unknown. A sip of something new is not only exciting, but also a dangerous action. In a metaphorical way, a sip of life is the same as a sip of death… The sip of nature perceived without any preconception is as marvellous and similar as the self-analysis of the personal inner world. The first sip can make us feel fresh, new and open-minded!…
The process of thinking about the phenomenon of a sip is an immersive action of searching for some natural photo-impressions, which do not succumb to the power of ordinary language. Thus, I invite you to meet images without the powerful pressure of rule-gained and articulated vocalisation as well as graphic representation provided to us by communication signs.
About the artist
Prof. Dr. R. Venckus is an art critic and media artist. In 2014 he defended his Ph. D. thesis in the humanities, Jacques Derrida Deconstruction Theory in Video Art Analysis, at Vilnius Academy of Arts.
R. Venckus is Professor at the Department of Graphics Systems of the Faculty of Fundamental Sciences of Vilnius Gediminas Technical University. He is the author of 18 scientific articles, 5 research reports presented in international conferences and 20 research reports published in republican scientific conferences. Previously he working as Associate Professor at Vytautas Magnus University, and the director of Creative Society and Economy Institute of Kazimieras Simonavičius University; he taught at Vilnius University, Šiauliai University, Vilnius Academy of Arts.
R. Venckus is also a media artist usually engaged in the art of photography. The main theme of creation comprises memory, time and personal experience as well as the male body and sexuality interpretations. In 2010 he represented Lithuania in the international erotic visual art exhibition (National Museum in Poland). He participated in 30 international exhibitions and 37 republican exhibitions, set up 50 solo exhibitions in Lithuania and 4 abroad.
R. Venckus is known in Lithuania as an art critic engaged in reviewing contemporary art exhibitions and writing about painting, photography and video art. His critical reviews on well-known Lithuanian and Western artists make an integral part of exhibitions held not only in Lithuania but also in USA, Denmark, Poland, Russia, Latvia, etc. R. Venckus is the author of 358 critical articles on art and culture.
I may be starting a new cycle as a way of provoking my imagination which leads me to reproduce or visualise the first impression of something fresh, new and unknown.
Užklausianti pojūčius fotografija, leidžia ne tiksliai prikelti iš atminties, bet ir vizualiai improvizuoti pirmąjį įspūdį, kuris mus aplanko netikėtai ir iš anksto niekaip nėra žinomas.
Prof. Ph. D. Remigijus Venckus
Plakatas / Poster
Press
Information will be soon
Papildoma informacija
The examples of exhibition’s photos:
https://www.behance.net/gallery/84978679/Breathing-2019
https://www.behance.net/gallery/91085099/a-Sip-2020
Artist’s contacts:
e-mail remigijus@venckus.eu
web www.venckus.eu
Organizer: JANINA MONKUTE – MARKS ART MUSEUM (J. Basanavičiaus st. 45, LT–57182, Kėdainiai, Lithuania)
Organizer’s contacts:
J. Basanavičiaus st. 45, LT–57182, Kėdainiai, Lithuania.
Tel. (370 347) 57398, (370 686) 32992
Fax. (370 347) 60270
E-mail galerija@jmm-muziejus.lt
Opening hours:
Tuesday thru Friday 10:00 AM – 6:00 PM
Saturday 10:00 AM – 3:00 PM
Partner of the exhibition: Vilnius Gediminas Technical University (Saulėtekis av. 11, LT-10223 Vilnius, Lithuania; tel. +375 5 274 5030;. e-mail vgtu@vgtu.lt).
Aditional info
The examples of exhibition’s photos:
https://www.behance.net/gallery/84978679/Breathing-2019
https://www.behance.net/gallery/91085099/a-Sip-2020
Artist’s contacts:
e-mail remigijus@venckus.eu
web www.venckus.eu
Organizer: JANINA MONKUTE – MARKS ART MUSEUM (J. Basanavičiaus st. 45, LT–57182, Kėdainiai, Lithuania)
Organizer’s contacts:
J. Basanavičiaus st. 45, LT–57182, Kėdainiai, Lithuania.
Tel. (370 347) 57398, (370 686) 32992
Fax. (370 347) 60270
E-mail galerija@jmm-muziejus.lt
Opening hours:
Tuesday thru Friday 10:00 AM – 6:00 PM
Saturday 10:00 AM – 3:00 PM
Partner of the exhibition: Vilnius Gediminas Technical University (Saulėtekis av. 11, LT-10223 Vilnius, Lithuania; tel. +375 5 274 5030;. e-mail vgtu@vgtu.lt).